Viešint Oaxacoje viena iš svajonių buvo plačiau susipažinti su vienu garsiausių šiuolaikinių Meksikos dailininkų Francisco Toledo. Dar prieš porą metų galėjai sutikti "El Maestro"gimtojo miesto gatvėse. Nuolat maištaujantis, todėl dažnai nepatogus, aktyvistas, filantropas, mylintis savo miestą Oaxacą, bet ir besišaipantis iš jo gyventojų, neva pastarieji pradėjo vertinti folklorą tik todėl, kad jis tapo madingu, daugelį metų Toledo buvo garsiausias gyvas šiuolaikinis Meksikos dailininkas, kurio kūryboje Meksikos folkloras persipynęs su XX amžiaus Europos dailininkų Paul Klee ir Juan Miro bei žemiečio Rufino Tamayo kūryba.
Tačiau dėl pandemijos muziejai buvo uždaryti, todėl svajonę perkėliau į ateitį. Paskutinę dieną, beklaidžiojant spalvingomis miesto gatvėmis, akis užkliuvo už pažįstamų pavardžių - Toledo. Rufino. Nieto.
"Abierto" - Atidaryta, bet durys užrakintos. Iš kažkur išnirusi moteris atidarė duris ir pakvietė užeiti. Myrele Kuri ne tik aprodė visas galerijos salytes, bet ir papasakojo su darbais susijusias istorijas. Galerijoj visi darbai parduodami, tad bus joje eksponuojami tol, kas kas nors nupirks.
Ypatingai sudomino viena iš Myrel istorijų turbūt dėl temos aktualumo ir sąsajų su šiandieninėmis problemomis. Tiesa, ši istorija ne apie menininką,jis ją tik iliustravo, o eilėmis pasakojo jo žmona Natalia vaikiškoje knygelėje "Tyli mirtis".
Buvo metas, kai žemėje niekas nemirė. Visi gyvi padarai nuolat dauginosi, ir žemėje pradėjo trūkti erdvės. Tuomet mirtis ir nusprendė padaryti tvarką: kiekvienas gyvas padaras turėjo stoti su ja į dvikovą - šokinėti per virvutę. Būdama nemirtinga, mirtis kiekvieną kartą laimėdavo. Taip pamažu kiekvienas gyvis sužinojo, kas yra mirtis.
Pirmiausiai iššūkis buvo mestas žmogui, kurį nugalėjusi, mirtis pasiėmė odinius žmogaus batus, kuriuos avėdama toliau šokdino visus gyvus padarus, kol jie visi nuo išsekimo mirė. Rupūžė, beždžionė, iguana, kajotė, triušis, krokodilas ir visi kiti turėjo stoti į dvikovą su mirtim.
Tuomet, kai mirtis galvojo, kad jau atsikratė visais, pastebėjo žiogą:
- Ei tu, comida oaxaquenos ("Oaxaca's gyventojų maiste", tose vietovėse žiogai - įprastas proteino šaltinis), dabar aš šokinėsiu su tavim!
Šokinėja vieną dieną, dvi, tris; visos dešimt jau prabėgo, o žiogas kaip gyvas taip gyvas. Ir pastebėjo mirtis, kad žiogas ją pergudravo: kol ji šokinėjo, jis tik ant virvutės tupėjo. Supyko mirtis, nusiėmė iš žmogaus paimtus batus ir metė į žiogą. Ir nuo tada sakoma, kad kai mirtis ateina į namus, niekas jos negirdi. Mirtis tapo neišvengiama gyvenimo dalimi, ateinanti kada nori, neperspėjusi ir dar, netekusi batų, labai tyliai ir nepastebimai. Ji nei vieno nediskriminuoja: nei gyvūnų, nei žmonių , o tuo pačiu saugo žemę nuo mūsų visų :)
Šią zapotekų legendą, su kuria užauga daugumas zapotekų vaikų, pasakojančią, kaip žemė, norėdama apsisaugoti nuo nemirtingų gyvūnų ir žmonių, sukūrė mirtį, į poetinį rūbą įvilko Natalia Toledo, užaugusi su ja ir pati, kaip beje ir jos vyras, vienas garsiausių šiuolaikinių Meksikos dailininkų Francisco Toledo, iliustravęs knygelę.
"Aš parašiau šią istoriją, remdamasi menininko Francisco Toledo graviūromis. Graviūrose pavaizduota mirtis, šokinėjanti per virvutę Tehuantepece, kur gimėme ir aš, ir Francisco. Tehuantepec yra sąsmauka - siauras sausumos ruožas, esantis tarp Atlanto ir Ramiojo vandenynų į rytus nuo Oaxaca miesto ir Meksikos".
Nors Natalia Toledo knygą parašė savo gimtąja- zapotekų- kalba, ji yra išversta į anglų ir ispanų kalbas:
https://www.amazon.com/Light-Foot-ligeros-Natalia-Toledo/dp/0888997892
コメント