Galvojau, kad Meksikoj neskanaus maisto nėra. Nesvarbu, kur valgai: viename iš geriausių pasaulio restoranų ar mažo kaimelio gatvėje iš suskirdusiom rankom močiutės.
Tačiau, kaip sakoma, visada būna pirmas kartas :) Mano pirmasis - po daugiau nei dvidešimties metų. Turėjau pusvalandį, t.y. laiko pavalgyti tik ten, kur tuo metu buvau. O buvau pačioj miesto širdy, kur buvo pavilijonas su keletu užkandinių. Rodos, jau kelis kartus bandytos ankstesniais metais, tad labai negalvodama apsisprendžiau. Viename iš meniu pamačiau vieną tipiškų Valladolido patiekalų: longaniza dešrelės, kurias norėjau paragauti.
Kadaise dešrelės buvo gaminamos iš elnienos, kurią vėliau pakeitė kiauliena, raudoną spalvą suteikia achiote (anato sėklos). Dešrelės apkepamos ir dažnai valgomos su keptais kiaušiniais, tacomis, quesadillomis arba vienos su šviežių kopūstų salotomis, habanero pipirais, raudonais svogūnais.
Jos buvo tokios sausos, kad trupėjo, marinuoti svogūnai be skonio, ryžiai panašiai, užskaitykim tik kopūstus, pjaustyti ir tiek.
O po kelių dienų - įprastesnis Meksikai patyrimas: skanus ir įdomus maistas. Reikia paminėti, kad ir jau kitoje vietoje- Jukatano sostinėje Meridoje. Ir tai tikrai nereiškia, kad Valladolide nėra puikaus maisto.
Nol restoranas spalio mėnesį švenčia pirmąjį gimtadienį. Jam vadovauja talentingas jaunas virėjas iš kulinarinių talentų kalvės - Oaxaca valstijos. Jau eidama žinojau, kad būtinai valgysiu su kombucha dejidruotus burokėlius su mėtom bei sūriu burokėlių ir kavos padaže. Valgiau su pasimėgavimu ir norėjau, kad nesibaigtų :) Kas suteikia tą nepaprastą skonį? Padažas švelnus, bet kartu tobulo skonio. Valgant jaučiasi lengvas kavos skonis, tačiau, manau, kitos sudedosios dalies atspėti neįmanoma. Tiesą sakant, pirmą kartą išgirdau apie “prijaukintą” pelėsį koji, kurio protėviai buvo net nuodingi, tačiau dabar jis daro stebuklus maisto ir gėrimų pramonėj. Koji - ir pagrindinė miso sudedamoji dalis. Japonų virtuvėj koji naudojamas kelis tūkstančius metų.
Paragauti antrąjį patiekalą įkalbėjo padavėjas Lucas.
Tetelas - tradiciškai trikampis kukurūzų paplotėlio užkandis, įdarytas pupelėmis arba sūriu ir apkeptas, NOL įdarui naudoja spargdintas kiaulių odeles, patiekia su pistacijų padažu ir įvairių žalumynų “quelites” salotomis. Įdomu, kad majai turi net žodį “quelites” [kelitės], kuris skamba panašiai kaip “gėlytės” :), bei apibūdina kieme (milpa) auginamus žalumynus.
Buvo skanu, tikrai ne sausa, kaip kartais būna su tetelom, kaip visada gražiai patiekta. Kaip įprasta, jei maistas išradingas, indams, kuriuose jis patiekiamas, skiriama taip pat ypatingas dėmesys.
Desertui vietos lyg nebuvo, bet negalėjau atsispirti originalumui: žolelių biskvitas, hierba santa ledai, kalendros morengas, mėtų aliejus ir kefyras. Poveikis panašus kaip ir burokėlių patiekalo :)
Jei ko gaila, tai kad spalio mėnesį nebūsiu Meridoj ir negalėsiu dalyvauti restorano gimtadienio renginiuose. Šiandien pamačiau pirmą informaciją apie pirmąsias vakarienes, kurios metu dalyvaus dar du kviestiniai šefai, žinoma, ir jie ypatingai gabūs, tad laimingi, galėsiantys sudalyvauti.
O aš pasitenkinsiu smalsumą nugalėjus ir gavus paragauti iš paties šefo Erick Bautista Chacon rankų įvairių fermentuotų bandymų, kurie tampa išskirtinių patiekalų dalimi.
Kulinariniai bandymai, naudojant koji: fermentuojamas juodasis bananas, kukurūzai, slyvutės, mole padažas. Tiesą sakant, stiklainiai atrodo panašiai kaip Lietuvoje rauginami kopūstai, obuoliai ar grybai :)
Domina kainos? Burokėlių patiekalas 285 pesos (apie USD15), 3 tetelos 230 pesų (apie USD12), desertas 195 pesos (apie USD10). Verta, be abejonės.
Commentaires