Saulė nuleista, ramiai galima eiti namų link. Leidžiamės iš apžvalgos aikštelės. Lyginant su ėjimu į viršų, link apžvalgos bokšto su kryžium (Mirador la Cruz), lipti žemyn - nepalyginamas malonumas, nors saulėlydis iš viršaus vertas bet kokių kančių 😄
Grįžinėjam kitu keliu. Iš praėjusių metų prisimenu gražius apželdintus laiptus, nuojauta neapgauna: esam ten, kur ir norėjau. Pakely patyrinėjam naujai atrestauruoto namo kainas (nei daug nei mažai: beveik $2 milijonai dolerių, namas nemažas, beveik 400 kvadratinių metrų, 4 butai, tačiau vis tiek 😀). Ir staiga nusileidžiam prie restorano prieangos.
Šiek tiek maloniai nustembu ir klausiu sūnaus, ar prisimeni ką nors? Žinoma, kad ne. Kol akimis ieškau vietos, kur prieš dvidešimt metų vaikai su indėne darė tortijas, užkalbina vyriškis. Pradedu pasakoti, kad rodau sūnui vietą, kurioje jis kadaise sėdėjo ir lipdė blynelius. Prisiminimai pasipila kaip po gero tropikų lietaus…
Tai buvo vienas pirmųjų kartų Meksikoje ir pirmasis, kai valgėme žiogus. Tuo metu, nei žinojau, kas ta Oaxaca, nei juolab mokėjau ištarti tą žodį, bet surasti informaciją, kad vieninteliame Puerto Vallarta restorane “Sì Señor” patiekiami Oaxacos valstijoje populiarūs vabzdžiai, sugebėjau. Smalsumą patenkinau: jie neturi jokio skonio, traškūs ir tiek, skanu tampa, kai valgai su sūriu ir padažais.
Išdavė mums dar vieną restorano paslaptį: moterų tualete po medinėmis grindimis buvo paslėptas šulinys!
Pasirodo, užkalbinęs mus žmogus yra restorano savininkas, o jo visi trys vaikai gimę Hinsdale, pasiturinčiame Čikagos priemiesty :) Prieš daugiau nei dvidešimt metų grįžo Lalo iš JAV ir atidarė ne vieną restoraną.
Rodo Lalo į spalvingą sieną ir klausia, ar prisimenu Lolą. Nieko nesugebu iškrapštyti, tada parodo šone sėdinčią papūgą. Nušvintu iš džiaugsmo, daugybę metų svajojau laikyti papūgą! “Ji nedraugiška”, - sako Lalo, - “ir labai triukšminga”. Pro restorano duris pasirodo pagyvenęs vyriškis, suprantu - padavėjas, ištraukia pistacijos riešutą ir įsikišęs tarp lūpų paduoda Lolai. Lola atsargiai paima. “Aš ir noriu”, - pareiškiu; vyriškis duoda riešutą ir man ir paklausia Lolos, ar ji norėtų dar.
Tuomet ir prasideda linksmoji dalis: jokie “Lola, mano meile, paimk riešutą” nepadeda, vaikomės Lolą beveik taip, kaip prieš dvidešimt penkerius metus Shenandoah nacionaliniam parke juodą mešką. Lola žino visus slaptuosius savo kelius restorane: ji nusileidžia laidu ir nutepena pas jauną vyruką. “Tai jos meilė”, - paaiškina žmogus, davęs man riešutą. Prieš meilę esu beginklė 🙂
Comments