Kiek pamenu save-svajojau apie tolimas ir nelabai žemes. Senais laikais, kai pasaulis beveik tilpo į mažytį žemės lopinėlį prie Baltijos jūros ir sunkiai suvokiamus didžiosios „tėvynės“ gabaritus, periodiškai turėdavau įkvėpti oro ne tik iš knygų arba „Kino kelionių klubo“ (buvo tokia televizijos laida rusų kalba), bet nors trumpam aplankyti kaimynus. Ir vėl sugrįždavo laimė. Amžinas, nors lyg ir panašus pasikeitimas. Nomandiškas kraujas tebeteka mano kraujagyslėmis ir verčia nuolat būti laiminga...

Ir dar- prašau neišsigąskite: mano blogas dvikalbis. Tiesą sakant, ketinau pradėti rašyti gimtąja kalba, taip parasčiausiai lengviau,  tačiau dėl techninių priežasčių turiu iš karto pradėti abiem. Bloge skirsis ne tik kalba, bet dažnai ir informacija, kadangi manau, ji paprasšiausiai reikalinga skirtinga.

Tad Mielieji, skaitantys tik lietuviškai, rinkitės „Istorijas“ arba spauskite Lietuvos vėliavėlę viršuje dešinėje.